Vidurvasario mintys

Pats vidurvasaris, o mane įkvėpė sudžiūvęs medžio lapas. Tarsi rudenėtų širdy. Ir kviestų pasinerti į rudens melancholiją. Girdžiu, kaip vis smarkiau ūžauja vėjas, ir pamažu ant lango stiklo pradeda kauptis lietaus lašų upeliukai. Jie tyliai srovena žemyn, ir, nutekėję nuo palangės krašto, trenkiasi į žemę pasklisdami į visas šalis, kaip sprogęs muilo burbulas. Jei tik būtų galima pasižiūrėti pro tą muilo burbulą ilgiau. Kokį pasaulį galėtum išvysti? Formos ištįsusios, suapvalėjusios, nuspalvintos visomis vaivorykštės spalvomis. Vienas pasaulis melsvas, kitas – violetinis. Trečias – ryškiai rožinis. Kurį pasirinktum? Ar norėtum turėti tokią pasirinkimo laisvę?

Kartais mes įsivaizduojame, kad renkamės savo susikurtą gyvenimo viziją. Bet vos tik pabandom ją užčiuopti realybėje, ji sprogsta kaip tas spalvotas muilo burbulas, aptaškydamas veidą ir rankas. “- Ach, vėl pataikiau ant iliuzijos“, giliai atsidūstam, nuleidžiam rankas ir vėl panyram į gilų letargo miegą. Iki kito karto. Iki kitos audros, kuri mus supurto, aplieja šaltu vandeniu, priversdama nusimesti permirkusius drabužius ir likti nuogiems prieš save, ir savo gyvenimą…

Bet kol kas dar vasara, ir rudeninės audros kažkur toli. Tas sudžiūvęs lapas – vidurvasario kaitros padarinys. Padedu jį į šalį ir išeinu pro duris kurti naujos savo gyvenimo vizijos, giliai tikėdama, kad šį kartą man pavyks.

Begalinis mėlynumas

Iš kelionių dienoraščio…

Pilki debesys, nešę vėją ir lietų, pagaliau išsisklaidė. Vėl skaisčiai šviečia saulė. Jūra tolumoje raibuliuoja ir spindi, maudosi saulės spinduliuose. Kur ne kur matosi lengvos bangelės. Pučia gaivus vėjelis. Prieš akis plaukia balti debesys – didingai, išdidžiai neša savyje kalnų istorijas, kurias jiems teko išvysti skrendant virš salos. Ką jos slepia? Ar tylų čiobrelių žydėjimą, ar varpelių, kabančių ant avių, tilindžiavimą? O gal srauniai teškančius kriokliukus, vis skubančius kažkur žemyn?

Žmogus gi elgiasi priešingai nei vanduo, vis ropščiasi aukštyn ir aukštyn, kad prieš akis atsivertų vis platesni horizontai, kad akys aprėptų kuo daugiau slėnių ir kalnuotos erdvės, ir žvilgsnis išvestų link jūros. Ten, kažkur toli pakrantėje vyksta intensyvus gyvenimas. Kažkas kalbasi, juokiasi, valgo, kažkur važiuoja. O čia tyla ir ramybė, girdisi nebent smilgų šiurenimas…

Norisi užstrigti toje akimirkoje ir vis iš naujo ją išgyventi, godžiai geriant į save tyrą kalnų orą, pripildytą čiobrelių ir šalavijų kvapo, ir nenuleisti akių nuo tų pamėlusių tolių, kviečiančių atrasti pasaulį. Bet artinasi vakaras, ir reikia leistis žemyn, arčiau žemės ir jūros, kur laukia jaukus prieglobstis ir šilta arbata su medumi, prisodrintu kalnų žolelių aromato…

 

Apie debesis ir lietų

Šį kartą pasidalinsiu eilėmis anglų kalba. Senai senai skaitytas ir vėl atrastas iš naujo…

Barasega sawan jhoom jhoom ke
(The Rains shall shower like a dance) A
By Nachi

Why does it rains, where it rains, on a given time & place? because
the clouds are quite insane..

To tie to any whether forecast are they any servant of their mind, like
how we are?

they are free, the masters of their own will, to rain on, any place,
wherever it pleases their heart,

or maybe to play hide & seek and to run away, while are we are left
tweeding out thumbs, in futile wait,

then we cry and complain, and get frustrated, as if the clouds had
made a pact with us,

to rain at the appointed place and hour, lifelong, are they servants
to human needs?

what would they know of our pains? we are tied up with our needs,
not them..

they are born romantics, cool, wandering nomads, why should they be
any shy of us?

That way, they are quite loving and kind, even their heart, rains in
kindness and love,

when they see the nature of human heart they are compelled to take
notice,

and get overwhelmed with love for us then, they do not care for
anything

they give this mother earth a big wa hug, showering on earth, this
liquid love..

And when in a music mehfil, a grand old maestro sings, raga meg
malhar,

they appear before him, like a dutiful disciple for even the rain gods
are thirsty of such devotion and love..

Thus if you too long for the company of RainGod, then awaken the
soulful artist in your heart even if you don’t have the talent to sing
any song

if you could love such a way, without keeping a score, loving nature,
flowers, animals & plants alike,

recognizing the spirit connection running underneath it all, be it
nature or man

then you will never have to wait for the rains to come,
not even for a moment, for your heart will forever be moist by the
rain of divine love…

Balti debesys, audros ir kelionės…

Mano siela – klajūnė. Ji vis trokšta ir trokšta naujų potyrių ir naujų vaizdinių. Todėl džiūgauja kiekvieną sausio 1-ąją, nes ši diena simbolizuoja tuščią popieriaus lapą ir galimybę patirti nuotykį, Naujų Metų nuotykį. Todėl ji džiaugiasi ir kiekvieno mėnesio/savaitės pradžia, nes tai vėl suteikia pojūtį, tarsi viską pradėtum iš naujo. Ji gali ilgai klajoti nesustodama ir nepailsdama vis naujais kelių ir klystkelių labirintais, kol galiausiai pasisotinusi sustoja.

Tuomet būna tokia akimirka, kai norisi lindėti kamputyje ir nematyti nei vieno gyvo padaro. Juk reikia jėgų ir laiko sudėlioti visus patirtus įspūdžius į lentynėles. Tuomet ji mėgaujasi tvarkymu, iššluoja visus kampelius, kad nepasimestų nei viena prisiminimų dulkelė. O tada … o tada ji mėgsta žiūrėti į debesis ir lydėti juos akimis, įsivaizduodama, kaip keliauja kartu su jais į patį pasaulio kraštą. Ir ši mintis vėl ją pažadina iš lindėjimo savo kiaute. Juk jos laukia dar tiek nepatirtų nuotykių!

Jei debesys balti, užvaldo skrydžio pojūtis, išsiskleidžia sparnai ir siela vėl leidžiasi į kelionę. Jei debesys būna pilki, ji kurį laiką dar abejoja savo pasirinkimu ir tyliai svarsto, ar iš viso verta leistis šitaip toli pučiant nepalankiems vėjams. O jei dar užklumpa lietus, tuomet galas visoms svajonėms! Kas per keistas sutvėrimas tas žmogus, per kiekvieną audrą pamirštantis, koks gaivus būna oras po lietaus ir kaip nenusakomai skaisčiai šviečia saulė išsisklaidžius pilkiems debesims! Kaip lengva ir gera krūtinėj vėl išvydus giedrą dangų ir rasotą gėlės žiedą.

O kaip nuostabiai spindi lietaus lašeliai, slėpdami savyje viso pasaulio atvaizdus, ir kaip saulės zuikučiai žaidžia žvelgdami pro drėgną lango stiklą. Kaip virš pievų vakarais kyla rūkas ir paskandina pasaulį savo glėbyje… Kaip gera tuomet žiūrėti į tai, ko nesimato, ir įsivaizduoti, kas slypi už to ūkanoto miško, ar kur veda tas tolumoje pranykstantis takelis… Viskas taip paslaptinga ir tiesiog vilioja visa tai atrasti ir ištirti. Tad pirmyn į kelionę, tuomet, kai dangumi lengvai plaukia balti debesys. Pirmyn į kelionę, kai baigiasi audra. Pirmyn!

Pokalbis su vidiniu vaiku

“Paimk dievišką meilę iš naujos energijos lagamino, pažiūrėk į save ir atleisk. Atleisk savo vidiniam vaikui“. Kryonas

– Matau Tave, susigūžusį ir piktą, labai labai įskaudintą, įžeistą ir nusiminusį. Žmonės Tave nuvylė, nors atėjai į šį pasaulį pilnas Vilties ir Tikėjimo, jog šį kartą Tau pavyks, Tau pavyks jį padaryti geresniu ir tobulesniu. Tu ištobulinai savo pojūčius, kad galėtum pamatyti, išgirsti, suvokti. Bet šie pojūčiai atsisuko prieš Tave patį. Matei pasaulio kančią, ir ši kančia buvo Tavo. Matei žmonių ašaras, ir ašaros upeliais liejosi iš Tavo akių. Kažkuriuo savo kelionės momentu Tu staiga suvokei, kad nebežinai, kur riba tarp Tavo ir pasaulio sielvarto. Bet ėjai toliau, tvirtai tikėdamas, jog rasi išeitį ir sugebėsi atnešti šviesą ten, kur jos labiausiai reikia.

Ir staiga Tave tarsi užgriuvo viso pasaulio tamsybė, sielvartas ir kančia. Ji buvo padėta Tau tiesiai prieš akis! Šį kartą Tu pagalvojai – tai mano. Nebematei kitų, einančių tokiu pat keliu, matei tik tai, kas yra prieš Tavo akis. Ir jautei, kaip ši našta vis labiau užgula Tavo pečius. Kol vieną dieną Tu tiesiog jos nebepakėlei. Jėgos išseko, o pyktis ir skausmas vis stiprėjo. Svarstei dvi išeitis: grįžti Namo ar laikinai pasislėpti kokiame nors Dievo ir žmonių užmirštame kampelyje. Bet vidinis balsas Tau tarė:

– Imk pieštuką ir rašyk. Turiu tau geresnį pasiūlymą. Matai tą apdulkėjusį lagaminą? Atsimeni, įdaviau Tau jį atsisveikindamas prieš pat Tavo didžiąją kelionę į Žemę? Atidaryk jį. Ten slypi dovana, kurią gali pasiimti, kai Tau bus labai labai sunku, kai negalėsi, nerasi savyje jėgų atleisti sau ir žmonėms. Ten slypi dieviška Meilė. Ji nieko iš Tavęs nereikalauja ir nieko nesitiki. Ji tiesiog YRA. Rami ir spinduliuojanti šviesą bei šilumą. Ji niekada neišsenka ir niekada nesibaigia. Ji niekuo nekaltina ir apskritai netaria jokių žodžių. Tiesiog apgaubia Tave ir persmelkia kiekvieną Tavo ląstelę. Pajausk Ją, gerai gerai pajausk ir atleisk. Sau, savo vidiniam įžeistam vaikui. Savo artimiesiems, supantiems Tave šiapus ir anapus. Su šia Meile Tu GALI tą padaryti. Ji neprašo, Ji tik kantriai laukia, kol Tu atidarysi apdulkėjusį lagaminą…