Pats vidurvasaris, o mane įkvėpė sudžiūvęs medžio lapas. Tarsi rudenėtų širdy. Ir kviestų pasinerti į rudens melancholiją. Girdžiu, kaip vis smarkiau ūžauja vėjas, ir pamažu ant lango stiklo pradeda kauptis lietaus lašų upeliukai. Jie tyliai srovena žemyn, ir, nutekėję nuo palangės krašto, trenkiasi į žemę pasklisdami į visas šalis, kaip sprogęs muilo burbulas. Jei tik būtų galima pasižiūrėti pro tą muilo burbulą ilgiau. Kokį pasaulį galėtum išvysti? Formos ištįsusios, suapvalėjusios, nuspalvintos visomis vaivorykštės spalvomis. Vienas pasaulis melsvas, kitas – violetinis. Trečias – ryškiai rožinis. Kurį pasirinktum? Ar norėtum turėti tokią pasirinkimo laisvę?
Kartais mes įsivaizduojame, kad renkamės savo susikurtą gyvenimo viziją. Bet vos tik pabandom ją užčiuopti realybėje, ji sprogsta kaip tas spalvotas muilo burbulas, aptaškydamas veidą ir rankas. “- Ach, vėl pataikiau ant iliuzijos“, giliai atsidūstam, nuleidžiam rankas ir vėl panyram į gilų letargo miegą. Iki kito karto. Iki kitos audros, kuri mus supurto, aplieja šaltu vandeniu, priversdama nusimesti permirkusius drabužius ir likti nuogiems prieš save, ir savo gyvenimą…
Bet kol kas dar vasara, ir rudeninės audros kažkur toli. Tas sudžiūvęs lapas – vidurvasario kaitros padarinys. Padedu jį į šalį ir išeinu pro duris kurti naujos savo gyvenimo vizijos, giliai tikėdama, kad šį kartą man pavyks.