Šį vėsų ir lietingą vasaros vakarą išsiviriau žolelių arbatos, susiradau draugės veltas šlepetes ir atsisėdau prie kompiuterio užrašyti vakar dienos patirties. Kaip žinia, vakar stojo pilnatis, ir šią dieną būtų galima pavadinti diena, kai ne ta koja išlipi iš lovos. Nuo pat pirmų valandėlių viskas buvo ne taip. Iš pradžių apsipykom su brangiausiu, o mūsų trimetis greitai tas emocijas perėmė ir pradėjo nuolat zysti, cypti ir kitaip varyti mamą iš proto. Kas 5 minutės, o gal ir dažniau teko jam skirti dėmesio, raminti, lėkti žiūrėti, kas nutiko ir pan. Diena bėgo, o viduj nusėdo kartėlis dėl rytinio barnio. Be to, buvo pojūtis, kad nieko nespėju ir ko tik imuosi, niekas nesigauna. Einant miegoti pietų miegelio viduj jaučiausi kaip didelis širšių lizdas.
Vaikas ilgai negalėjo užmigti, matyt jautė manyje susikaupusias emocijas. Tuomet pagalvojau, juk turėtų būti būdas kaip visa tai pakeisti greitai ir be ypatingų pastangų. Žinau, kad kitu atveju emocijas nuramina joga, meditacija, kvėpavimo pratimai, bet man šis metodas šiuo metu netiko, tiesiog neturėjau tam laiko, kai pašonėj zirzia mažylis! Ir staiga prisiminiau, jog turiu palaikymo komandą, į kurią bet kada galiu kreiptis. Vadinkit ją kaip norit: angelais sargais, dvasiniais vadovais, aukštesne sąmone ar Dievu, bet žinau, kad Jie/Jis/Ji yra, ir akimirksniu reaguoja į mūsų prašymą padėti, jei tik iš viso prisimenam ko nors paprašyti! Tad nieko nelaukusi paprašiau, jog transformuotų mano neigiamas emocijas, išvalytų mano emocinį lauką ir pripildytų jį šviesos, meilės ir ramybės. Paprašiau, kad pati tapčiau šviesos, meilės ir ramybės šaltiniu visiems, su kuriais susiduriu kasdieniniame gyvenime. Dar paprašiau, kad mane stipriai apkabintų ir duotų ženklą, jog jie šalia. Jau minutės bėgyje pajaučiau, kaip mano emocijos rimsta, ir viduj gimsta ramybė. Dar po akimirkos mano mažylis nurimo ir pradėjo niūniuoti vieną natą, ką jis labai dažnai mėgsta daryti. Tuomet galvoj iškilo vaizdinys kaip mano mažasis sėdi meditacijos pozoj ir dainuoja garsą OM…
Iš karto prapliupau kvatotis, ir tas juokas nesiliovė kelias minutes. Dar ir dabar norisi šypsotis prisiminus šią akimirką. Juokas plaukė iš giliai, suvokiau, kad tai ir buvo ženklas, kad mums visiems tereikia daug dažniau juoktis ir šypsotis. Apie tai pastaruoju metu gaunu priminimą jau ne pirmą kartą. Sveikuolių stovykloj, kurioje buvau liepos pradžioj, žiūrėjom DVD seminarą “Per juokus į geresnę santuoką“. Nepaprastai juokingas ir labai taiklus požiūris apie vyrų ir moterų santykius šeimoje. Šiandien dar užmačiau, kad yra ir lietuviškai išleista knyga. Na o prieš kelias savaites netikėtai paskambino tėtis ir pradėjo pasakoti, kad matė laidą apie juoko terapiją, ir kokią įtaką sveikatai daro paprasčiausias juokas. Tad mano patarimas vienas – juokitės kuo dažniau ir sunkią akimirką prisiminkite savo palaikymo komandą Ten, Aukščiau…
Balti debesys 
